LIUTAURAS – tėvas, sūnus, brolis, draugas, pašauktasis mokytojas, misionierius, bet pirmiausia ŽMOGUS su savo istorija.

“Tarp mūsų skirtumas tik tas, kad jums nebereikia eiti tokiu sunkiu keliu, kokiu ėjau aš. Aš jau nuėjau tą kelią ir dabar esu čia tam, kad padėčiau kuo lengviau pakilti ir jums. Tai mano gyvenimo misija.”

Gimęs ir užaugęs Vilniuje. Augęs didelėje šeimoje, kurioje dominavo nuolatinis nepriteklius, smurtas ir alkoholis.
Liutauras dar būdamas vaikas uždirbdavo pinigus ir padėdavo mamai išlaikyti šeimą. Nuo vaikystės jis matė pasaulį kitaip, dar vaikystėje jam rūpėjo globalios problemos. Jis buvo kitoks vaikas.
Po sesers savižudybės, dėl didelio kaltės jausmo, Liutauras susirgo gilia depresija ir sirgo ja 17 metų, kas privedė ir prie didelių pakilimų, gyvenime, ir prie dar didesnių nuosmukių.
“Tada gyvenau be jausmo viduje. Mane vedė labai stiprus protas.
Kaip mėgstu pajuokauti: aštuonios komos ir viena klinikinė mirtis, ačiū, paklausiau tavęs, dabar aš jau kažkaip eisiu vedamas jausmų.
Mano viena didžiausių baimių yra prarasti jausmą. Daugiau niekada nenoriu taip gyventi.”

Po visų tragedijų ir negandų, galiausiai šeima išsibarstė po visą Lietuvą ir Liutauras, nuo 15 metų, gyveno dideliame mieste ir rūpinosi savimi vienas pats.

Išgyvenęs aštuonias komas ir vieną klinikinę mirtį, kai medikai buvo jau išrašę mirties liudijimą, kur reikėjo įrašyti tik laiką – jis pasveiko savo jėgomis.

Smegenų žievės uždegimas, buvo pagrindinė priežastis dėl, kurios galiausiai Liutauras atsidūrė ligoninėje. Tačiau viskas prasidėjo po kritimo iš trečio aukšto balkono. Po kurio laiko pradėjo atsisakyti vidaus organų veikla, nustojo valyti kraują, smegenys užsiteršė ir smegenų ląstelės pradėjo žūti. Smegenų žievė pradėjo irti.
“Tada medikai aiškino, kad nei viena gyva būtybė negali susiformuoti smegenų žievės iš naujo, o pas mane ji pradėjo formuotis.
Tuo laiku dar buvo sakoma, kad žmogaus ląstelės niekada neatsistato, bet aš buvau tas žmogus, kuris įrodė priešingai. Paskui ir mokslas tai pripažino, dar po kokių dešimties metų, kad smegenų žievės ląstelės gali gimti iš naujo.”

Liutauras toje ligoninėje išgyveno baisias sąlygas. Jį laikė “mirties slėnyje” be jokios aparatūros, net be deguonies aparato, negydė. Jis ten buvo nuvežtas numirti.
Siūlė tik tabletes, po kurių jautiesi kaip apdujęs. Jis atsisakė jas gerti, tiesiog jautė, kad jam jų gerti negalima. Jis atsisakė visų tablečių ir sveiko išvis be jokių vaistų.
Daugiau, jokiais būdais, niekas net nebandė gydyti, sakė, kad neverta, niekas tokios būklės neišgyvena. Tai neįmanoma.
IŠLIPĘS IŠ ŠIOS BŪSENOS, BE ŠIUOLAIKINĖS MEDICINOS PAGALBOS, DABAR NORI PARODYTI PASAULIUI KĄ GALI PADARYTI ŽMOGUS PATS.

Kai Liutauras pradėjo atsistatinėti, jis mokėsi vaikščioti iš naujo. Buvo praradęs atmintį.
Medikai prognozavo, kad Liutauras bus atsilikęs ir vien abėcėlę mokysis iš naujo du metus, jeigu išvis bandys mokytis.
Liutauras iš ligoninės išėjo su 15% įgalumu.

“Kaip atrodė mano darbas su savimi,- dažnai klausia žmonės, – aš nesupratau ką darau, aš tiesiog padėjau sau. Pačios rankos darė, degė. Mačiau siluetus, šviesius ir tamsius. Žodžiu, viską žinojau, bet nežinojau iš kur žinau.
Viską dariau rankomis ir protu.
Minties galia.
Žmonės net neįsivaizduoja kokios galingos yra mūsų mintys…
Neįmanoma to techniškai paaiškinti, tu tiesiog darai ir padarai ką tau reikia. Tai tiesiog vyko ir vyksta dabar, kai aš dirbu su kiekvienu žmogumi.”

Dirbęs su žmonėmis daugelyje šalių: Amerikoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Baltarusijoje, Tailande, Turkijoje ir kitose.
Per šešioliką metų priėmęs apie 30000 žmonių.
Pravedęs virš tūkstančio seminarų mokslininkams, medikams ir visiems žmonėms, taip pat tiems, kurie užsiiminėja kitomis praktikomis ir veda jas.
Ligos su kuriomis dirba: vėžys, šizofrenija, išsėtinė sklerozė, epilepsija, depresija, migrena, įvairūs vaikų raidos sutrikimai, širdies ligos, kraujagyslių ligos.
Daugybė įvairių būsenų.
Liutauro veiklos filosofija yra tik viena – SVARBIAUSIA YRA ATRASTI PRIEŽASTĮ IR JĄ ŠALINTI.
Atstatinėti žmogaus energetinę sistemą, kad žmogus jaustųsi energingas ir turėtų jėgų sveikti, tada dvasinis intelektas -tai pažadinti žmogaus jausmus, toliau psichologija – tai padėti žmogui keisti požiūrį, kuris privedė jį iki būsenos, kurioje jis atsidūrė ir tik tada jau fizinis kūnas, nes jis tik atspindi tai kas yra mūsų viduje, jis yra galutinė stotelė, kai galima užčiuopti ar pamatyti tai, kas formavosi tavyje labai ilgą laiką.