Esu Liutauras, žmogus, sūnus, tėvas, draugas, kaimynas….

Toks pat, kaip ir jūs. Tik man likimas nutiesė šiek tiek kitokį kelią.

​

 

Iki didžiosios ligos, gyvenau visai kitaip. Niekas manęs nedžiugino, dienas leidau lydimas depresijos. 2009 metais man buvo diagnozuota smegenų žievės uždegimas. Po konstatuotos diagnozės, ligoninėje praleidęs dvi savaites, buvau perkeltas į slaugos ligoninę numirti.

Jėgos ir samoningumas sparčiai seko. „Mirties slėnyje“, taip ta ligoninė buvo vadinama, išgyvenau ne vieną komą.

Atsibudęs po paskutinės komos, galų gale suvokiau, kad jau gyvenu. Tarsi visa ta, septyniolika metų nešiota našta būtų nuo manęs nukritusi. Tik kad atsibudau aš beveik mirusiame kūne.

Ligoninėje aš pats susikūriau savo gydymo sistemą, atskirą pasaulį, atsiribojau nuo gyventi neįkvepiančios ligoninės erdvės ir ėmiausi darbo su savimi ... 

​

 

Ligos metu man buvo dingusi ir atmintis, pusės savo gyvenimo nebeprisiminiau. Iš naujo mokiausi vaikščioti, apsipirkinėti. Nesupratau, ką reikškia pinigai, ką reiškia pavasaris. Po ligos, kai pirmą kartą išėjau į lauką, norėjau susipažinti su pavasariu. Norėjau pajausti pavasarį. Viskas auga, skleidžiasi. Labai myliu pavasarį. Po ligos aš pats išgyvenau pavasarį. Tarsi po ilgos žiemos atgimiau. Mintys, kūnas, jausmai regeneravosi. Energetika atbudo.

Būdamas komoje, bendravau su Aukščiausiuoju. Prašiau grąžinti mane į gyvenimą ir klausiau: ,,Su kokia sąlyga Tu man grąžini galimybę gyventi?“. Jis man ir sako: ,,Su tokia sąlyga, kad tu visą savo gyvenimą kovosi už gyvybę“. Aš jam sakau: ,,Sutinku. Tik palik mane gyvą.“.

Tuomet turėjau mintyse save. Tik vėliau suvokiau, kad gyvenimas nėra tik mano, ar tik mano vieno gyvybė svarbi. Kiekviename žmoguje yra ta pati gyvybė, visas pasaulis jos pilnas. Kiekviename žmoguje yra dalis Dievo.

Nuo tos akimirkos ir dalinuosi Kūrėjo man perduota išmintimi gebėjimu padėti žmogui.